NAUJOJO TEATRO ŠIOKIADIENIAI. BENDRA PATIRTIS LANKANTIS KULTŪROS RENGINIUOSE

 Dokumentinė fantazija "Balso žinutės Sofijai" Vilniaus rotušėje

    Darnus ir smagus Naujojo teatro kolektyvas ne tik kartu kuria, dirba, bet ir lankosi kultūros renginiuose. Štai rugsėjo 19 d. 19 val. turėjome galimybę Vilniaus rotušėje patirti – išgirsti ir išvysti – dokumentinę fantaziją "Balso žinutės Sofijai" apie mumyse tebegyvenantį Čiurlionį (kompozitorius ir libreto autorius Jurgis Kubilius, garso režisierius Deividas Lekavičius, atlikėjai: Eglė Rudokaitė, Emilė Elena Dačinskaitė, Vaidas Bartušas ir Božena Burokienė. Prodiuseris – Vokalinio meno tinklas). "Balso žinutės Sofijai" – tai dokumentinė fantazija apie tai, kas Čiurlionis buvo, ką jis reiškia šiandien ir kuo dar galėtų tapti.

    Taip gera buvo matyti gausiai susirinkusius Naujojo teatro narius, atėjusius ne tik išvysti ir pasiklausyti šio įstabaus kūrinio, bet ir palaikyti ilgametės mūsų teatro aktorės Boženos Burokienės bei Naujojo teatro bičiulio kontratenoro Vaido Bartušo. Jausti palaikymą, vienybę, susitelkimą, bičiulystę visada labai svarbu, o ypač – šiomis nelengvomis Lietuvos kultūrai dienomis.

                

Garso patirtis Vilniaus gete – spektaklis "Glaistas"

    Rugsėjo 25 ir 27 d. Naujojo teatro kolektyvo nariai lankėsi išties gilų, neišdildomą įspūdį palikusiame spektaklyje "Glaistas". Tai garso patirtis Vilniaus gete, kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją ir trūkinėjančius prisiminimų apie Holokaustą vingius. Kelionės garsinis žemėlapis sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų muzikinių fragmentų, o judėjimo kryptį brėžia keturi Holokaustą išgyvenusių, po karo iš gimtosios Vilnos į Izraelį persikėlusių žmonių balsai, "Glaisto" kūrėjų įrašyti pokalbiuose Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje 2019 metų gegužę.

    Autoriai: dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys.

    Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshin, Baruchu Šubu.

    Prodiuseris – "Operomanija".

    2020 m. garsinio pasivaikščiojimo Vilniaus gete "Glaistas" kūrybinė komanda apdovanota "Auksiniu scenos kryžiumi" už geriausią dramaturgiją.

    Nuoširdžiai dėkojame Naujojo teatro bičiuliui Vaidui Bartušui ir "Operomanijai" už tokią dovaną. Patirti įspūdžiai dar ilgai neblėso. Kai kurių apsilankiusiųjų Naujojo teatro narių širdis ši patirtis palietė ypač giliai – priminė gete išgyvenusios močiutės atsiminimus, pasakojimus, atmintyje, lyg kaleidoskopas, sukosi artimųjų veidai, vardai, šeimos istorijos fragmentai. Ačiū Jums, brangūs kūrėjai, kad padedate išsaugoti tokią svarbią kultūrinę ir istorinę atmintį.

 

NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. AKTORĖ LORETA RAŠKEVIČIŪTĖ

 

 Loreta ir Naujasis teatras

                      Loreta sako, kad Naujasis teatras ją traukia labiau negu kiti: „Labai pamilau šį teatrą ir jo žmones. Jie atitiko mano vidų, tą nuoširdumą, tikrumą, apie kurį aš irgi noriu kalbėti. Kitose vietose daug dėmesio skiriama formai, projektams, šou, o man norisi prieiti prie tikrumo. Šiame teatre jo vadovė ir režisierė Svetlana Šulc leidžia spektakliui gimti, jinai jų „nekala“ vieno po kito. Juk spektakliui gimti reikia laiko.“

                      „Aš turiu ryšį su šio teatro žmonėmis per širdį. Tai yra mano žmonės, su kuriais galiu kalbėtis apie tokius dalykus, kurie persmelkia materiją. Ir mes kalbamės visiškai natūraliai, o tokių žmonių, su kuriais galėtum taip giliai nerti, tikrai nėra daug. Be to, šiame teatre nėra melo. Jeigu jauti kažką, tiesiog ateini ir pasakai. Dar – esu labai dėkinga Naujojo teatro vadovei Svetlanai už tai, kad ji leidžia man atsitraukti. O paskui tarsi intuityviai pajunta, kad aš jau pribrendau, man vėl reikia į teatrą, ir skambina. Taigi tai yra mano šeima – teatro šeima. Atrodo, kad, jeigu kas nors atsitiktų, jie būtinai man padėtų. O jeigu ir nepadėtų fiziškai, aš vis tiek žinočiau, kad padeda. Iš tikrųjų teatras visada yra šeima, tik tu, matyt, pasirenki tą savo teatro šeimą, kuri tau pagal tavo vidų yra artimiausia. Man tai – Naujasis teatras“, – prisipažįsta Loreta.

                      Šiandien Loretą galima išvysti Naujojo teatro spektakliuose: „Meilės laiškai“, „Meilė iki...“, „Savanoriškai privaloma“, vaikams skirtuose „Skersgatvio pasaka“, „Gerumo pasaka“, ji vaidino ir anksčiau rodytame „Atleisk man“, o kartą pakeitė aktorę spektaklyje „Beauštanti“.

NAUJOJO TEATRO ŠIOKIADIENIAI

Vakar, liepos 25-ąją, Naujajame teatre skambėjo juokas, plojimai ir nuoširdžios emocijos – įvyko spektaklis vaikams ir visai šeimai "Gerumo pasaka"!

Scenoje matėme mūsų mylimus teatro senbuvius Svetlaną ir Olegą, taip pat Gabrielę, kuri dar kartą įkūnijo jautriąją Ledo gėlę bei Danutę, be kurios sunku įsivaizduoti šią pasaką. O šį kartą žiūrovus nustebino ir naujas veidas – jaunoji aktorė Ieva, debiutavusi Katinuko vaidmenyje. Jos energingas breiko šokis nepaliko abejingų!

Didžiausias džiaugsmas – žiūrovų spindinčios akys ir mažiausiųjų drąsa, kai jie patys žengė į sceną ir tapo pasakos dalimi. Jūsų entuziazmas kūrė ypatingą atmosferą, o rūbinėje palikti piešiniai vis dar šildo mūsų širdis – ačiū už kiekvieną spalvą ir liniją!

702-ąjį Vilniaus gimtadienį švenčiame kartu

Po spektaklio mūsų visa teatro šeima prisijungė prie šventės Vingio parke – kartu su tūkstančiais vilniečių šventėme Vilniaus 702-ąjį gimtadienį festivalyje "Jaunas kaip Vilnius". Tai priminė, kad teatras gyvas ten, kur žmonės, – kuriame, dirbame ir švenčiame kartu!

Ačiū jums, mūsų žiūrovai, ir su gimtadieniu, Vilniau!

NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. RUGILĖ KATILIŪTĖ

    Aktorė Rugilė Katiliūtė

    Tęsdami pažintį su Naujojo teatro žmonėmis, šįkart norime pristatyti aktorę Rugilę Katiliūtę. Ji mūsų teatro slenkstį peržengė dar visai neseniai – praėjusių metų pabaigoje, – tačiau per šį neilgą laiką jau spėjo tapti neatsiejama Naujojo teatro dalimi ir sukurti vaidmenis ne viename spektaklyje.

    Pirmasis vaidmuo – Kiškutė

    „Mano pirmasis, bet sakyčiau vienas stipriausių vaidmenų (ypač vaikams) ‒ Kiškutė. Jį atlikau spektaklyje „Stebuklų metas“, vėliau, kas įdomiausia, gavau tą pačią rolę ir kitame spektaklyje vaikams ‒ „Vilkas ir ožiukai“, kuriame mano atliekama Kiškutės daina vaikams įstrigo iki šiol (kai kurie mane ir vadina Kiškute). Labai miela!“ – pasakoja Rugilė apie nuotraukose įamžintas šiltas spektaklio „Stebuklų metas“ akimirkas.

    Kaip atėjai į Naująjį teatrą ir ką jis Tau reiškia šiandien?

    „Patekau į šį teatrą visai netikėtai, bet man – gana stebuklingai ir netikėtai. Šis teatras turi tokią aurą. Mamos gimtadienio proga apsilankėme viename iš spektaklių – „Meilė iki...“, kuriame dabar ir pati vaidinu, o tada dar tik skambinau varpeliu ir pažindinausi su naujai atrastu teatru. Kadangi [teatro vadovė] Svetlana atvirai kviečia jungtis ir vaidinti visus, aš, jau daug metų laukusi panašios progos, net nesuabejojau ir iškart prisijungiau.

    Dabar, žvelgdama atgal, matau, kad jau spėjau sukurti nemažai vaidmenų (spektakliuose „Savanoriškai privaloma“, „Meilės laiškai“, „Meilė iki“, „Kodėl aš čia?“), įsitraukti į šiltą teatro bendruomenę, tapti choro vadove miuziklui „Mažasis princas“ (kartu su maestro ir draugu Laurynu Bertuliu) ir pradėti po truputį rašyti savo pirmąjį scenarijų. Šiame teatre tiesiog atgijau ir jaučiu, kad mane supančių žmonių dėka spinduliuoju gerą energiją ir kitiems“, – pasakoja Rugilė.

    Na, o mes džiaugiamės, turėdami Rugilę mūsų teatre, ir linkime jai daug kūrybinio įkvėpimo, naujų vaidmenų ir įdomių iššūkių bei prasmingų atradimų.

NAUJOJO TEATRO VEIDAI. FOTOSESIJA

 Šiandien – ypatinga diena Naujojo teatro bendruomenei!

    Mūsų aktoriai, vadovė, administratorė-vadybininkė – net 10 nuostabių teatro veidų – šiandien dalyvavo profesionalioje fotosesijoje, kuri vyko SPRING fotostudijoje, Dariaus ir Girėno g. 42, Vilniuje. Tai buvo ne tik kūrybinis procesas, bet ir džiaugsmingas nuotykis, kuris subūrė mus visus draugėn.

    Didžiausią AČIŪ tariame fotografei Monikai Požerskytei-Kalvelei, kurios talentas, profesionalumas ir nuoširdus atsidavimas (fotosesija vyko visiškai savanoriškai!) pavertė šią dieną tikra švente. Taip pat nuoširdžiai dėkojame SPRING fotostudijai – už jų geranorišką prisidėjimą ir reikšmingą nuolaidą studijos nuomai. Tokia pagalba – tikras įkvėpimas!

    Fotosesija tapo puikia proga pabūti kartu, pasijuokti, pasipuošti ir patirti kažką naujo. O kad „modeliai“ atrodytų nepriekaištingai, pasirūpino mūsų grimo meistrė Jūratė Masiulienė. Atskira padėka jai už sukurtą grožį!

    Dėkojame iš visos širdies: Svetlana, Laurynas, Kristina, Loreta, Rugilė, Žydrūnė, Lukrecija, Oskaras, Sonata, Laura.

    Džiaugiamės ir nekantriai laukiame, kada galėsime pasidalinti rezultatais su jumis!

NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. DELFI TV. LAIDA „JUNGTYS“

 Naujasis teatras – "Delfi TV" studijoje

    Vakar lankėmės "Delfi TV" studijoje, kur laidai "Jungtys" mus kalbino Jūratė Žuolytė. Naujajam teatrui atstotavome trise: vadovė Svetlana Šulc, aktorė Rugilė Katiliūtė, kultūros projektų koordinatorė Kristina Orantienė. Buvo labai smagi patirtis, praturtinusi ir apdovanojusi mus pačias. Kalbėdamos laidoje, sužinojome dar daugiau naujų dalykų ne tik apie teatrą, bet ir apie viena kitą. Tokios patirtys labai suartina, taip gimsta bendri prisiminimai, taip atsiranda dar daugiau meilės ir įkvėpimo daryti tai, kas teikia džiaugsmo, kur matai prasmę ir realizuoji save. Ačiū už įspūdžius, neblėstančius dar ir šiandien J

    P. S. Laidą, sakė, rodys netrukus. Būtinai pasidalinsime nuoroda.

NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. KRISTINA ŠAPARAUSKAITĖ

       

Ką veikia teatro administratorė ir vadybininkė Kristina?

    Ką veikia mūsų teatro administratorė-vadybininkė Kristina? Oi... Lengviau būtų pasakyti, ko ji neveikia. Nes teatre darbų būna pačių įvairiausių, ir čia turbūt kone kiekvienas teatre dirbantis žmogus pritartų, jog, atėjęs į darbą, nežinai, kokia bus ši diena, ką reikės padaryti, kur skubėti, kokias situacijas spręsti... Štai kai žiūrovų salė, matome, tuštoka, Kristina skambina visais telefonais, kviesdama į mūsų spektaklius. Reikia pagalbos paruošiant dekoracijas spektakliui? Reikia nupirkti maisto? Priimti savanorius? Spręsti pačias įvairiausias situacijas su žiūrovais (kažkas vėluoja, nes mieste maratonas, ir nėra kur pastatyti automobilio)? Registruoti, rezervuoti, atsakyti, pasirūpinti, sutvarkyti, pa(si)puošti, nuraminti, sureaguoti, pamatyti, užglaistyti, pasiūlyti arbatos – šis sąrašas neturi pabaigos ir kasdien pildosi naujais punktais. Bet juk tai turi neabejotino žavesio – kiekviena diena vis kitokia, kasdien turi galimybę augti, tobulėti, mokytis, skleistis.

    „Su Naujuoju teatru bendradarbiauju jau nuo 2013 metų – tada buvau priimta kaip administratorė, bet mane teatro vadovė Svetlana Šulc paėmė ir kaip aktorę, tuomet buvau aktorė-administratorė, ir man tai labai patiko. Buvo netikėta, kad iš tikrųjų galiu vaidinti, taip nebijodama, drąsiai, išmokti tekstą – iš tikrųjų mane nustebino, kad aš galiu tai daryti. Svetlana iš bet kokio žmogaus gali padaryti aktorių – tai yra faktas. Aš jai už tai labai dėkinga, nes iki šiol vaidinu. Dar buvau šio teatro vadybininkė, atstovė ryšiams su visuomene, rekvizitininkė... O šiuo metu esu administratorė-vadybininkė. Taigi ir administruoju, ir ieškau rėmėjų teatrui. Esu labai dėkinga Svetlanai už tai, kad manimi patikėjo ir padarė iš manęs žmogų (juokiasi). Nes su mano liga daug darbdavių man sakė ne, ne ne, gydytojai irgi teigė, kad nieko nesugebu, esu ligonis ir nieko iš manęs nebus. O Svetlana mane įtikino, kad aš jokios ligos neturiu ir su manimi viskas yra gerai – tas jos visiškai kitoks požiūris, žvilgsnis į mane kaip į žmogų, o ne ligonį, tikėjimas manimi labai nustebino gerąja prasme.

    Šiandien Naujasis teatras man yra kaip šeima, kaip namai, nes aš čia save puikiai realizuoju, labai nuostabus kolektyvas, nuostabi teatro vadovė Svetlana Šulc, kuri mane labai daug ko išmokė, – nebijoti atsiskleisti, patikėti savo talentu. Visada sulaukiu paskatinimo ir džiaugiuosi būdama Naujojo teatro dalis. Todėl tai nėra eilinis darbas, kur aš tiesiog ateinu ir atidirbu. Tai yra tiesiog meilė teatrui, į kurį eini ir darai tai, kas tau patinka, šiuo atveju – kas man patinka. Labai džiugu, kad galiu daryti tai, ką aš myliu, kas mane domina ir kas man sekasi“, – sako Kristina.

NAUJOJO TEATRO SPEKTAKLIAI. „KANARĖLĖS PRANAŠYSTĖ“. OSKARĄ MILAŠIŲ PRISIMENANT

Šiandien minime 148-ąsias Oskaro Milašiaus gimimo metines

     Šiandien – poeto, diplomato ir mąstytojo Oskaro Milašiaus (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) gimimo diena. Jis gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjos dvare (dabartinėje Baltarusijoje), kilęs iš bajoriškos kilmės šeimos. Nors rašė prancūziškai, Milašius save tapatino su Lietuva, kurią atrado ne per kalbą, bet per dvasią ir istoriją.

    Oskaras Milašius gyveno tarp dviejų pasaulių: Prancūzijos bohemos ir Lietuvos diplomatinės tarnybos, kuriai atstovavo Tautų Sąjungoje. Jis buvo ne tik poetas, bet ir mistikas, simbolistas, savo kūryboje tyrinėjęs žmogaus vienatvę, būties prasmę, Dievo artumą.

        Įdomūs faktai:

        • Nors užaugo lenkakalbėje aplinkoje, O. Milašius save laikė lietuviu ir tai viešai pabrėždavo.

        • Prancūzijoje buvo gerbiamas poetas, bendravo su tokiais kūrėjais kaip Paulis Valéry.

        • Jis turėjo aistrą paukščiams – kanarėlės tapo jo vienatvės ir dvasinių ieškojimų simboliu.

        • M. K. Čiurlionį laikė artimu sielos broliu, jį vadino „lietuvių genijumi“.

    Oskaro Milašiaus kūryba šiandien – tiltas tarp Lietuvos ir Europos kultūrinio paveldo, atveriantis pasauliui unikalią, filosofine mintimi ir simbolizmu alsuojančią lietuvišką dvasią.

                         

    Naujojo teatro repertuare yra ne vienas spektaklis, skirtas iškilioms, mūsų šaliai reikšmingoms asmenybėms pagerbti. Vienas tokių – dviejų dalių dokumentinis spektaklis apie Oskarą Milašių – „Kanarėlės pranašystė“. Tai išskirtinis dokumentinis, meninės raiškos kupinas spektaklis, kuriame atgyja iškilaus lietuvių kilmės poeto, diplomato, mistiko Oskaro Milašiaus (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) gyvenimas ir kūryba. Spektaklio formą sudaro dvi teminės dalys, kiekviena – su dviem veiksmais, įtraukiančiais į skirtingus poeto asmenybės sluoksnius: vienatvę, dvasingumą, lietuviškąją tapatybę ir mistiką.

       „Kanarėlės pranašystė“ – tai ne tik biografinis spektaklis, bet ir jausminga, intelektuali kelionė į žmogaus sielos gelmes. Tai poetinis manifestas apie vienatvę, tapatybę, dvasinius ieškojimus ir nenumaldomą troškimą būti išgirstam.

        Spektaklį „Kanarėlės pranašystė“ galėsite pamatyti 2025 m. lapkričio 8 d., 16 val.

        O šiandien kviečiame prisiminti Oskarą Milašių ir jo šviesią asmenybę bei iki šių dienų mūsų širdis jaudinančią jo kūrybą.

 

NAUJOJO TEATRO SPEKTAKLIAI. „MEILĖS LAIŠKAI“

 Teskrieja, teaplanko jus Meilės laiškai

    "Meilės laiškai" – vien spektaklio pavadinimas nuteikia romantiškai, sukelia nostalgiškus jausmus, atgaivina gražiausius prisiminimus. Spektaklyje, apjungti pantomimos ir šokio, skamba devyni kontrastingi laiškai, tarp kurių – Jono Basanavičiaus bei jo žmonos Gabrielos švelnūs laiškai, ir XIX a. prancūzų rašytojos Žorž Sand prisipažinimas meilėje, ir romano "Laiškų knyga" veikėjos Sašenkos tyra ištikimybė, taip pat audringas Napoleono Bonaparto ir imperatorienės Žozefinos susirašinėjimas, pasiaukojanti Fridos Kahlo meilė, paslaptingi Liudviko van Bethoveno laiškai nemirtingai mylimajai ir Ronaldo Reigano išmintingas laiškas sūnui su tėviškais patarimais apie meilę ir santuoką.

Scenoje – ne tik aktoriai, bet ir apdovanojimus pelnę šokėjai

    Spektaklis "Meilės laiškai" išsiskiria ypatinga elegancija, jautrumu ir romantiška nuotaika, kurią sukurti padeda ne tik spektaklyje vaidinantys aktoriai, pantomimos meistrai, bet ir... šokėjai. O tarp jų – jaunasis talentas Laurynas Makarovas, kuris, kartu su šokių partnere Kotryna Ambrazevičiūte (Vilniaus "Juventos" klubas) 2022 m. iškovojo sidabro medalį jaunimo iki 21 metų standartinių šokių pasaulio čempionate. Smagu, kad tokie Lietuvą garsinantys šokėjai kaip Laurynas džiugina ir mūsų žiūrovus, savo talentu papuošdami Naujojo teatro sceną.

    Širdis raukšlių neturi, arba Meilei amžius neegzistuoja

    Spektaklyje "Meilės laiškai" greta jaunojo talento Lauryno Makarovo savo šokiu džiugina ir nuostabi senjorų pora – Eugenija ir Liudvikas Norvilai. Užauginusi tris vaikus ir susilaukusi šešių anūkų sutuoktinių pora aktyviai dalyvauja kūrybinėje veikloje, nepaliauja stebinti trykštančia jaunatviška energija, tarpusavio meile, įkvėpimu ir gebėjimu dalytis meile, dėmesiu, kūryba su aplinkiniais.     

Paslaptingoji Marilyn Monroe

    Ką gi bendro turi žavioji Marilyn Monroe su spektakliu "Meilės laiškai"? Ogi kad ir tai, jog jame šios legendinės aktorės dainą "I want to be loved by you" atlieka aktorė Rugilė Katiliūtė. Pasak pačios Rugilės, ši daina puikiai atspindi laiko dvasią, mat ji susieta su buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano laišku sūnui, ir atitinka dainos žodžiai, nes spektaklyje paliečiama ir tėviškos meilės trūkumo vaikui tema. Be to, kaip sako Rugilė, daina smagi paniūniuoti, palinguoti visiems kartu. Ji nėra liūdna, yra puikiai visiems žinoma, tad tai dar vienas būdas pajusti bendrystę vieniems su kitais.

Kitas spektaklis "Meilės laiškai" – birželio 5 dieną 18.30 val. Visų labai laukiame :)

NAUJOJO TEATRO DRAUGAI. MONIKA POŽERSKYTĖ-KALVELĖ

 Dovana mūsų teatrui – profesionali aktorių fotosesija

    Naujasis teatras visuomet turėjo draugų, bičiulių, kurie ženkliai prisidėjo ir prisideda prie teatro veiklos, jos įprasminimo, leidžia mums jaustis reikalingiems ir mylimiems. Labai smagu ir gera matyti, kaip šis Naujojo teatro bičiulių ratas plečiasi, kaip jį papildo šviesūs, talentingi, gražūs žmonės.

    Šiandien labai džiaugiamės, galėdami pasidalinti nuostabia žinia, kad mūsų teatrui aktorių fotosesiją padovanos žinoma fotografė Monika Požerskytė-Kalvelė, kuri jau yra dariusi Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorių fotosesijas, taip pat yra įamžinusi rašytojus, kitus žymius mūsų šalies kultūros žmones. Mums tokia dovana – labai svarbi ir neįkainojama. Šios fotografijos, tikime, leis geriau pažinti Naujojo teatro aktorius, o kartu – ir mūsų teatrą "iš vidaus", padės atskleisti dar vieną jo pusę – juk talentingai fotografijose įamžinti veidai tiesiog "kalba" – parodo žmogaus charakterį, akių gelmę, veide įsispaudusią patirtį ir vidinį grožį, be kurio ir išorinis drabužis į mus "neprabiltų"...

    "Jau senokai nebuvau prie kokios nors iniciatyvos prisidėjusi, ir vis pagalvodavau, kad norėčiau kur nors pasavanoriauti. O tai daryti fotografuojant – ką sugebu geriausiai – tikra dovana", – sako Monika Požerskytė-Kalvelė.

    Dėkojame Monikai ir nekantriai bei su jauduliu laukiame fotosesijos – juk ne kiekvieną dieną tenka pozuoti prieš profesionalaus fotografo objektyvą!

NAUJOJO TEATRO ŠIOKIADIENIAI. SAVANORIAI

 

Neįkainojama savanorių pagalba

    Naujajame teatre visada labai laukiami savanoriai, o jų čia ateina pačių įvairiausių: ir pavieniui, ir po kelis, su draugais ar draugėmis, bendraklasiais, bendraminčiais. Būna, kad savanoriauti ateina vienos šeimos nariai – ir toks gražus tas palaikymas, bendra veikla, prasmingas laikas kartu. Teatre darbščių rankų niekuomet nebūna per daug, todėl kiekvieno pagalbą labai vertiname. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės gražiu jaunimu – jų rankos, žinios, entuziazmas, energija padeda gyvuoti, susitvarkyti ir ruoštis spektakliams. 

    O štai ir viena iš jų – šilto žvilgsnio savanorė Agota mūsų teatro grimo kambaryje. Kadangi teatro grimerinė visuomet yra vieta, kur aktoriai ne tik ruošiasi spektakliui, grimuojasi, persirengia, bet ir ilsisi, čia ilgai netyla kalbos, diskutuojant apie spektaklius išgeriama daugybė puodelių arbatos ir kavos, vazose kvepia, o vėliau vysta gėlių puokštės, tad tvarkyti čia visada yra ką...

NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. JURGITA IR RAMINTA

 

Išlaisvinanti ir praturtinanti veikla

        Tarp Naujojo teatro žmonių – ne tik nuolatiniai darbuotojai, aktoriai, žmonės, dirbantys prie spektaklių, bet ir tie, kurie, pajutę nenugalimą trauką teatrui, nedrąsiai ateina pas mus, norėdami bent prisiliesti, pamėginti tapti jo dalimi. Daugelis sako, kad vėl ir vėl sugrįžta čia todėl, kad jaučiasi saugūs. Nes Naujajame teatre visi priimami tokie, kokie yra. Ir tas priėmimas žmogui padeda atsipalaiduoti, įgauti pasitikėjimo savimi. Leidžia suprasti, kad būti išskirtiniam nėra blogai – kaip tik priešingai. Tie jautrios sielos žmonės, lyg nematomos rankos vedini, ateina į Naująjį teatrą, atsargiai praveria duris, nedrąsiai atveria širdis ir pamažu leidžiasi į išlaisvinančią ir pakylėjančią kelionę kūrybos ir savęs atradimo link. Šiandien norime supažindinti Jus su dviem gražiomis merginomis – Jurgita ir Raminta, – kurioms teatras būtent ir reiškia savo vidinio "aš" atradimą ir išlaisvinimą.

Paklausėme jų, kas joms yra teatras apskritai ir ką joms reiškia Naujasis teatras? 

        Jurgita:

    "Teatras man reiškia laisvę, galimybę būti viskuo, tačiau išlikti pačiu tikriausiu savimi, galimybę iš naujo save pažinti, mokytis save pamilti, galimybę išmokti būti laisvai.

    Naujasis teatras – tai vieta, kuri traukia ne tik sėdėti žiūrovo kėdėje, bet ir lipti į sceną, vieta, kurioje kiekvienas žmogus randa savo vietą ir gali būti savimi."

        Raminta:

    "Teatras man yra... gyvenimas. Kiekviena diena yra vienaip ar kitaip susijusi su teatru. Visada svajojau būti aktore ir kiekvieną dieną stengiausi eiti link savo svajonės. Priartėjusi prie savo svajonių išsipildymo, dažnai suabejodavau, bet vis tiek giliai širdyje žinojau, kad teatras man yra ta miela veikla, per kurią aš atskleidžiu savo jautrumą, vidinį grožį, vidinę šviesą. Būdama scenoje, esu pati laimingiausia, kokia nebūnu niekur kitur.

    Naujasis teatras man yra šiluma, nuoširdumas, tikrumas, šviesa ir tam tikra šventovė – meno šventovė, kuri suteikia saugumo jausmą, išsilaisvinimą, savo vidinio grožio suvokimą ir kūrybingumo potencialo atskleidimą."

NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. SONATA VISOCKAITĖ

 AKTORĖ, REŽISIERĖ SONATA VISOCKAITĖ – APIE NAUJĄJĮ TEATRĄ IR JO SIELĄ

    Penktadienį, atskubėjusi į monospektaklio "Nepažintas Mačernis" repeticiją, aktorė, režisierė Sonata Visockaitė, mums jaukiai prisėdus teatro grimo kambaryje, pasidalijo mintimis apie Naująjį teatrą, kuriame ji kuria vaidmenis net keliuose spektakliuose ("Meilė iki...", "Meilės laiškai", "Savanoriškai" privaloma", "Atleisk man" (anksčiau – "Neprilygstamosios"), seniau rodytame spektaklyje "Aštuonios mylinčios moterys"). Šiuo metu Naujojo teatro scenoje Sonata pristato ir savo monospektaklį, skirtą Vytautui Mačerniui, tad mūsų teatre ją galima išvysti dažnai. Šįkart užklausėme Sonatos, kas gi jai yra Naujasis teatras?

    Sonata Visockaitė: "Naujajame teatre tą tikrąją teatro dvasią, buvimo ir kūrybos čia prasmę, esmę sukuria jo vadovė Svetlana. Ji tai parodo ne tik žodžiais, bet ir darbais, veiksmais, kiekvieną sekundę. Iš tikrųjų mes juk kiekvienas galim pavargti, o ji, rodos, nepavargsta. Man tai – fenomenas, stebuklas, apie kurį nepavargstu visiems pasakoti. O ši erdvė – tikras teatras. Atėję čia, žmonės pajunta tą šilumą, dvasią, prasmę. Svetlana jaučia kiekvieną žmogų ir tai, kas būtent jam yra reikalinga, kas jam patogu, kas jam gerai. Tai tokio tikro gerumo, tikros meilės kupinas žmogus. Ir šiandien, įeidama pro duris į teatrą, pajutau tą patį. Kaip gera, kad kaskart ateini į meilės buveinę, šventovę. Kiekvienas tai pajunta intuityviai – tą begalinį rūpestį, šilumą, didžiulį palaikymą, supratimą – ir jokios kritikos! Ji visada pirmiausia pastebi tai, kas žmoguje yra gero, mato tik gerąją pusę ir ją akcentuoja. Ji mato ir kiekvieno, atėjusio teatrą, stiprybes, talentus ir slaptus troškimus, ji suteikia erdvės kiekvieno kūrybai laisvai skleistis. Todėl čia kaskart gera sugrįžti."

NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. SVETLANA ŠULC

 
    Teatras pirmiausia yra... žmonės, kurie jį kuria. Kviečiame susipažinti su Naujojo teatro darbuotojais, be kurių šis teatras ne tik neįsivaizduojamas, bet tiesiog negalėtų egzistuoti.

Neblėstanti Svetlanos šviesa

   Žmogus, be kurio Naujasis teatras ne tik neįsivaizduojamas, bet jo tiesiog nebūtų, – tai mūsų vadovė, režisierė, aktorė Svetlana Šulc. Naująjį teatrą ji įkūrė 2008 metais, siekdama sukurti erdvę, kurioje žmonės su negalia galėtų ne tik dalyvauti, bet ir kurti profesionalų meną. Svetlana pati susidūrė su regėjimo praradimu, tačiau tai nesutrukdė jai įgyvendinti savo svajonės ir įkurti teatrą, kuris šiandien tapo svarbia kultūrine ir socialine institucija.

    Šiam žmogui apibūdinti ir sunku rasti tinkamus žodžius, ir norisi pasakyti labai labai daug. Svetlana – itin kūrybingo, atsidavusio savo darbui, bendrakūrėjams, be galo darbštaus ir nepaprastai įkvepiančio žmogaus pavyzdys. Jau šešiolika metų ji tvirtai laiko Naujojo teatro vairą savo rankose, skleidžia meilę žiūrovams, scenai, teatrui. Svetlana neįmanoma nesižavėti, nes tokių žmonių – itin reta, o gal ir išvis nėra... Viena savanorė kartą pasakė: "Čia visi dirba labai daug, bet Svetlana dirba tiesiog viską." Į ją lygiuotis ir norisi, ir neįmanoma. Tiek energijos, užsidegimo, idėjų, kūrybinių sumanymų, šviesos – rodos, kaip visa tai gali tilpti viename žmoguje? Svetlana yra gyvas pavyzdys, kad viskas įveikiama, pasiekiama, padaroma. Ji yra įrodymas, kad kiekvienas esame vertingas ir unikalus, kad kitoniškumas neretai yra privalumas, o ne trūkumas, kad, jei Dievas uždaro duris, kažkur kitur Jis atveria langą. Tereikia tikėti ir pasitikėti.

    Svetlana pabrėžia, kad svarbiausia – žmogus ir jo asmenybė, o ne negalia. Ji siekia, kad žiūrovai teatre matytų ne negalią, o kūrybą ir meną. Savo kūryba aktorė ir režisierė siekia perteikti gilias žinutes apie žmogaus prigimtį ir gyvenimą prasmę, taip pat parodyti, jog kitoniškumas yra mūsų stiprybė ir unikalumas, o vidinė šviesa prasiskverbia net pro, rodos, labiausiai varžantį ir veržiantį fizinio kūno šarvą. O gal būtent tada ji matoma ryškiausiai...

ATGIMSTA NAUJOJO TEATRO METRAŠTIS

       

Ko nemato žiūrovas?

Nuo šiol atgimsta Naujojo teatro metraštis, kuriame, praskleidę teatro uždangą, leisime bent akies krašteliu žvilgtelėti į užkulisius, dalinsimės teatro kasdienybės akimirkomis, įžvalgomis, jautriais spektaklių, renginių momentais, džiaugsimės pasiekimais ir ateities planais, supažindinsime jus su mūsų teatro žmonėmis, nebijosime iš savęs pasijuokti ir būti atviri. Tad kviečiame būti kartu ne tik per spektaklius, bet ir kasdienybės akimirkomis.

Pasakoja... Dama iš portreto

Kas gi stebės Naujojo teatro gyvenimą iš arti, lankysis visuose spektakliuose ir kaskart praskleis scenos uždangą, užsuks į grimo kambarį, išdidžiai vaikštinės teatro koridoriais ir žvilgčios pro durų plyšį, smalsaudamas ir ieškodamas, ką gi jums papasakoti? Ogi sklando legendos, kad šiame pastate, stūksančiame Jakšto g. 9, kuriame įsikūręs Naujasis teatras, ... žmonės yra matę... baltą damos siluetą, lyg dvasią, lyg šmėklą, gyvenančią čia ir saugančią šio pastato sienų paslaptis. Galiausiai 1942-aisiais šiame pastate įsikūrusiame "Vaidilos" teatre buvo pastatytas spektaklis "Vidurnakčio vaiduokliai" (pagal Hario Anspacho pjesę), pasakojantis apie grafienę, išsiveržusią iš seno portreto ir tapusią tikru žmogumi, tačiau galiausiai nusivylusią meile ir nutarusią vėl grįžti į savo senus namus – rėmus, nes jos nusivylimas stipresnis už baimę visam laikui likti mirusiu paveikslu.

        

        Simboliška, kad Dama iš seno portreto atgyja ir Naujojo teatro spektaklyje "Skersgatvio pasaka" pagal Juditos Vaičiūnaitės pjesę. Tad kas gi geriau nei šioji Dama iš seno portreto, senųjų ir šių dienų teatro gyvenimo Jakšto g. 9 liudininkė, gali papasakoti apie viską, ko nemato žiūrovas?.. Tegul skleidžiasi Damos kerai, teprasideda pasakojimas...