NAUJOJO TEATRO ŽMONĖS. SVETLANA ŠULC

 
    Teatras pirmiausia yra... žmonės, kurie jį kuria. Kviečiame susipažinti su Naujojo teatro darbuotojais, be kurių šis teatras ne tik neįsivaizduojamas, bet tiesiog negalėtų egzistuoti.

Neblėstanti Svetlanos šviesa

   Žmogus, be kurio Naujasis teatras ne tik neįsivaizduojamas, bet jo tiesiog nebūtų, – tai mūsų vadovė, režisierė, aktorė Svetlana Šulc. Naująjį teatrą ji įkūrė 2008 metais, siekdama sukurti erdvę, kurioje žmonės su negalia galėtų ne tik dalyvauti, bet ir kurti profesionalų meną. Svetlana pati susidūrė su regėjimo praradimu, tačiau tai nesutrukdė jai įgyvendinti savo svajonės ir įkurti teatrą, kuris šiandien tapo svarbia kultūrine ir socialine institucija.

    Šiam žmogui apibūdinti ir sunku rasti tinkamus žodžius, ir norisi pasakyti labai labai daug. Svetlana – itin kūrybingo, atsidavusio savo darbui, bendrakūrėjams, be galo darbštaus ir nepaprastai įkvepiančio žmogaus pavyzdys. Jau šešiolika metų ji tvirtai laiko Naujojo teatro vairą savo rankose, skleidžia meilę žiūrovams, scenai, teatrui. Svetlana neįmanoma nesižavėti, nes tokių žmonių – itin reta, o gal ir išvis nėra... Viena savanorė kartą pasakė: "Čia visi dirba labai daug, bet Svetlana dirba tiesiog viską." Į ją lygiuotis ir norisi, ir neįmanoma. Tiek energijos, užsidegimo, idėjų, kūrybinių sumanymų, šviesos – rodos, kaip visa tai gali tilpti viename žmoguje? Svetlana yra gyvas pavyzdys, kad viskas įveikiama, pasiekiama, padaroma. Ji yra įrodymas, kad kiekvienas esame vertingas ir unikalus, kad kitoniškumas neretai yra privalumas, o ne trūkumas, kad, jei Dievas uždaro duris, kažkur kitur Jis atveria langą. Tereikia tikėti ir pasitikėti.

    Svetlana pabrėžia, kad svarbiausia – žmogus ir jo asmenybė, o ne negalia. Ji siekia, kad žiūrovai teatre matytų ne negalią, o kūrybą ir meną. Savo kūryba aktorė ir režisierė siekia perteikti gilias žinutes apie žmogaus prigimtį ir gyvenimą prasmę, taip pat parodyti, jog kitoniškumas yra mūsų stiprybė ir unikalumas, o vidinė šviesa prasiskverbia net pro, rodos, labiausiai varžantį ir veržiantį fizinio kūno šarvą. O gal būtent tada ji matoma ryškiausiai...