Loreta ir Naujasis teatras
Loreta sako, kad
Naujasis teatras ją traukia labiau negu kiti: „Labai pamilau šį teatrą ir jo
žmones. Jie atitiko mano vidų, tą nuoširdumą, tikrumą, apie kurį aš irgi noriu
kalbėti. Kitose vietose daug dėmesio skiriama formai, projektams, šou, o man
norisi prieiti prie tikrumo. Šiame teatre jo vadovė ir režisierė Svetlana Šulc leidžia spektakliui gimti,
jinai jų „nekala“ vieno po kito. Juk spektakliui gimti reikia laiko.“
„Aš
turiu ryšį su šio teatro žmonėmis per širdį. Tai yra mano žmonės, su kuriais galiu kalbėtis apie
tokius dalykus, kurie persmelkia materiją. Ir mes kalbamės visiškai natūraliai,
o tokių žmonių, su kuriais galėtum taip giliai nerti, tikrai nėra daug. Be to, šiame
teatre nėra melo. Jeigu jauti kažką, tiesiog ateini ir pasakai. Dar
– esu labai dėkinga Naujojo teatro vadovei Svetlanai už tai, kad ji leidžia man
atsitraukti. O paskui tarsi intuityviai pajunta, kad aš jau pribrendau, man vėl
reikia į teatrą, ir skambina. Taigi tai yra mano šeima – teatro šeima. Atrodo,
kad, jeigu kas nors atsitiktų, jie būtinai man padėtų. O jeigu ir nepadėtų
fiziškai, aš vis tiek žinočiau, kad padeda. Iš tikrųjų teatras visada yra
šeima, tik tu, matyt, pasirenki tą savo
teatro šeimą, kuri tau pagal tavo vidų yra artimiausia. Man tai – Naujasis
teatras“, – prisipažįsta Loreta.
Šiandien Loretą galima išvysti Naujojo teatro spektakliuose: „Meilės laiškai“, „Meilė iki...“, „Savanoriškai privaloma“, vaikams skirtuose „Skersgatvio pasaka“, „Gerumo pasaka“, ji vaidino ir anksčiau rodytame „Atleisk man“, o kartą pakeitė aktorę spektaklyje „Beauštanti“.
